Iš kur kilo vestuvinių žiedų tradicija?
Vestuvinių arba sužadėtuvių žiedų būta jau Romos imperijoje – juos mini daug antikos rašytojų. Plinijus Vyresnysis pasakojo apie geležinius žiedus, simbolizuojančius pastovumą, o Juvenalis rašė apie tai, kad vyras dovanoja savo mylimajai aukso žiedą kaip ištikimybės ženklą. Taip pat minimi žiedai iš žalvario ir vario.
Tačiau ne visi žiedai buvo apskriti, nors ši forma, neturinti pradžios nei pabaigos, reiškia ir amžinybę, ir ištikimybę. Romėnai turėjo ir raktą – žiedą kaip pagarbos moteriai ženklą. Žiedai, maunami ant piršto, kaip simbolis buvo reikšmingi visame Viduržemio jūros regione dar gerokai prieš susikuriant Romos imperijai. Pavyzdžiui, Pradžios Knygoje žiedai minimi kaip pasitikėjimo ir draugystės ženklas – pasakojama apie faraoną, kuris, perduodamas atsakomybę už Egiptą, mauna žiedą su antspaudu Juozapui ant piršto.
Romėnų vestuvinių žiedų tradiciją perėmė Katalikų bažnyčia, o kartu su krikščionybe ši tradicija paplito visame pasaulyje. Žiedai dažniausiai maunami ant kairės rankos ketvirtojo piršto ir šitaip susiejami su širdimi.
