Iš kur atsirado mitas apie Vienaragius?
Vienaragis – tai mitinis gyvūnas, paprastai vaizduojamas kaip baltas žirgas su ilgu suktu ragu kaktoje. Mituose pasakojama apie ypatingą grynakraujį ir kilmingą gyvūną, labai baikštų ir greitą, o ji prijaukinti gali tik nekalta mergelė.
Apie vienaragius ir jų galias
Apie vienaragį galima perskaityti senojoje indų literatūroje, o Europoje 398 m. pr. Kr. apie jį pirmą kartą rašė graikų gydytojas Ktesijas. Jis pasakojo, kad vienaragis yra asilo dydžio, laukinis, greitas, stiprus ir kad jo negalima pagauti gyvo. Jis taip pat rašė, kad gyvūno kaktoje yra ilgas stiprus ragas, turintis magiškų galių gydyti ir apsaugoti nuo nuodų. Viduramžių Europoje vienaragio įvaizdis buvo išplėtotas. Paklojus nemažai pinigų buvo galima įsigyti, pavyzdžiui, ilga suktą vienaragio ragą kaip priemonę potencijai stiprinti, jis turėjo saugoti nuo nuodų. 1638 metais danų gamtininkas Ole Wormas atskleidė, kad šie pardavinėjami ilgi ragai buvo ne vienaragių, o narvalų.
Mitas apie vienaragį taip pat galėjo turėti ir realų pagrindą.
Idėją galėjo įkvėpti baltasis oriksas – baltą, arklį primenanti antilopė su dviem visiškai tiesiais ir labai ilgais ragais. Kai oriksas pasisuka šonu, gali pasirodyti, kad ant kaktos teturi vieną ragą. Šis mitas taip pat gali būti kilęs stebint gyvūnus, kurie dėl genetinių mutacijų gimsta su vienu ragu, o ne dviem.
